NEPASOTINAMI MUZIKOS INDUSTRIJOS RYKLIAI IR 360 KONTRAKTAS

man using MacBook

1990-aisiais muzikos verslas gyveno savo aukso amžių, kurio vitražas pamažu sudužo. Kitimą muzikos industrijoje lėmė ne tik spartus naujųjų technologijų vystymasis bei jų pritaikymas šioje srityje, bet ir į viešumą išlendančios istorijos, parodančios befiltrį muzikos verslo veidą.

„Google“ naršyklėje ieškant muzikos kūrėjų, kurie skelbė bankrotus, galime rasti ne vieną žinomą atlikėją, tokį kaip MC Hammer ar kiti. Kaip tai įmanoma, jei atlikėjas rengia koncertus?

GRĮŽKIME Į PAČIĄ PRADŽIĄ

Dar prieš Internetui atsirandant kiekvieno žmogaus namuose, pagrindinės pajamos muzikos industrijoje buvo generuojamos iš fizinių muzikos albumų pardavimų. Pagal paviešintus Amerikos įrašų pramonės asociacijos statistinius duomenis, 1999-aisiais metais muzikos industrija buvo pasiekusi didžiausią pardavimų piką. CD (kompaktinių diskų) bendra pardavimų suma JAV siekė net 13 milijardų USD – tai sudarė beveik 90 proc. visų bendrų muzikos industrijos pajamų. Palyginimui, asociacijos parengtame 2020-ųjų metų ataskaitos leidinyje, kompaktinių diskų pardavimai Jungtinėse Valstijose sudarė vos 130 milijonų Amerikos dolerių. Masinį fizinių muzikinių albumų pirkimą sustabdė 1999-taisiais metais paleista ir plačiai pasaulyje išpopuliarėjusi internetinė muzikos failų dalinimosi programa „Napster“, kuri leido programos vartotojams muzikiniais failais dalintis be suvaržymų. Dėl piratavimo (KAS YRA PIRATAVIMAS SKAITYK: PIRATAVIMAS – KĄ SVARBU ŽINOTI?) „Napter“ įkūrėjas atsisėdo į teisiamųjų suolą, o nelegalaus serverio veikla buvo sustabdyta.

Tuo laikotarpiu muzikos įrašų studijai pasirašius muzikos įrašų kontraktą su atlikėju buvo įprasta pasiimti tik 85 proc. bendrų pajamų, gaunamų iš albumų pardavimų, nes muzikos atlikėjas galėjo laisvai uždirbti iš turų, įvairių prekių pardavimų ar reklamos. Drastiškai kritus albumų pardavimams ir sumažėjus pajamoms, muzikos įrašų kompanijos, lyg besigriebdamos paskutinio šiaudo, pradėjo reikalauti tam tikros dalies iš visų muzikos atlikėjo gaunamų pajamų šaltinių. Šis procesas dabar yra plačiai žinomas kaip kontraktas, pavadinimu „360 deal“.

Naudojama iškarpa iš European Journal of Cultural Studies

360 DEAL“ KONTRAKTAS

360 deal – išskirtinės sudėties kontraktas, pasirašomas tarp muzikos atlikėjo ir muzikos įrašų kompanijos, įgalinantis muzikos įrašų kompaniją pasiimti tam tikrą procentą iš kiekvieno muzikos atlikėjo pajamų šaltinio: bilietų pardavimo, merch‘o, reklamos ir t.t.

Klausiate: kur problema?, atsakome – tam, kad atlikėjas būtų žinomas, muzikos įrašų kompanijos į atlikėją investuoja šimtus tūkstančių dar prieš jam pradedant kopti karjeros laiptais tam, kad atlikėjas turėtų suformuotą profesionalų įvaizdį, tinkamą marketingo kampaniją, viską – kas padarytų jį preke, kurią įsigyti norėtų tikslinė auditorija. Svarbu paminėti, kad „investicija“ leidžia muzikos atlikėjui susikoncertuoti į albumo leidybą ir kūrybinį procesą. Ne paslaptis, kad hiphopo atlikėjai tuos pinigus išleisdavo prabangių mašinų nuomai ar vertingų aksesuarų įsigijimui, taip sukurdami netikrą žvaigždės įvaizdį. Naudodamos „360 deal“ kontraktą muzikos kompanijos tiesiogiai „išnaudoja” atlikėją pasipelnydamos iš kiekvienos jo apmokestinamos veiklos.

Muzikos įrašų kompanijos investuoja į muzikos atlikėją išrašydamos apvalios sumos čekį. Čekis – paskola, o paskolas visada reikia grąžinti. Taigi, atlikėjas muzikos įrašų kompanijai tampa skolininku, dar prieš jam pradedant uždirbti pinigus. Iš bendrų pajamų, pagal numatytą tvarką, muzikos įrašų kompaniją pasiima tam tikrą procentą. Kaip teigia internetinis žurnalas „Digital Music News“, viename iš interviu apie „360 deal“ kontraktą advokatas Elliot Resnick pasidalino, kokiomis dalimis (jo parengtame „360 deal“) buvo padalinti procentai iš gaunamų pajamų. Pajamų dalys, kurios pagal numatytą kontrakto tvarką atiteko muzikos įrašų kompanijai:

50 proc. nuo bendros prekių pardavimų sumos;

25 proc. gastrolių ir gyvų pasirodymų;

25 proc. „skaitmeninių produktų“, pvz. skambučių muzika;

25 proc. muzikos leidybos;

25 proc. muzikos kūrinio panaudos, kuriam buvo duotas leidimas;

25 proc. visų kitų pajamų iš pramogų verslo, įskaitant pasirodymus televizijoje ir filmuose, teatre ir kt.

Naudojamos iškarpos iš European Journal of Cultural Studies

360 DEAL” – NE MUZIKOS ĮRAŠŲ KOMPANIJŲ INICIATYVA?

„360 deal“ kontraktas vystėsi organiškai – vis labiau įgalindamas muzikos kompanijas muzikos atlikėjo karjeros valdyme – iki šiandien žinomos standartizuotos koncepcijos, kurių samprata remiasi muzikos profesionalai. Vienas pirmųjų „360 deal ” kontrakto pirmtakų buvo sandoris tarp Robbie Williams ir EMI (vienos iš pelningiausių Jungtinės Karalystės muzikos platinimo kompanijų). Tai buvo sandoris, sudarytas iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji dalis – standartinės muzikos įrašų formos kontraktas, tačiau antroji sandorio dalis tapo fenomenu. Skirtingai nuo įprastos įrašų sutarties, pagal kurią įrašų kompanija gauna dalį pajamų, gaunamų tik iš įrašų, antrame sandorio kontrakte atlikėjas Robbie Williams sutiko pasidalyti dalimi pajamų, gautų už jo veiklą, neskaitant jau numatytų pajamų, gaunamų iš muzikos įrašų pardavimų. Šiems pajamų srautams valdyti buvo įkurta nepriklausoma įmonė „In Good Company“. Bendrovė 75/25 dalimis priklausė R. Williams ir EMI.

Kaip teigia European Journal of Cultural Studies, nors muzikos įrašų kompanijos savo praktikoje plačiai naudoja „360 deal“, renginių planuotojas, muzikos industrijos gigantas „Live Nation buvo savotiškas šio kontrakto pradininkas. Vieni pirmųjų ir žymiausių „360 deal“ kontraktų buvo pasirašyti tarp „Live Nation” ir garsių atlikėjų, tokių kaip – Madonna. Šis kontraktas tapo kintančios muzikos industrijos ekonomikos atspindžiu.

Kontraktas tarp Madonnos ir „Live Nation“ turėjo didėlės įtakos ne tik muzikos pasauliui – būtent šis kontraktas įtraukė „360 deal “ koncepciją į viešąjį diskursą. Lee Marshal parengtame straipsnyje „The 360 deal and the ‘new’ music industry“ pranešama, kad POP dievaitė Madonna pasirašydama sutartį gavo net 1,2 mln. „Live Nation“ akcijų (jų vertė maždaug 24,5 mln. USD), 17,5 mln. USD premiją už sutarties pasirašymą ir 17–20 mln. USD kompanijos „Live Nation“ suteikiamą avansą kiekvieno albumo leidybai, mažiausiai išmokama trijų albumų leidimams. Pasak „Live Nation“ generalinio direktoriaus Michaelio Rapino, mainais už investicijas į žinomą atlikėją, „Live Nation“ gavo dalį „visko, ką Madonna darys su muzika per ateinančius dešimt metų – bet kurioje pasaulio vietoje, įskaitant gastroles, privačius renginius, studijinius albumus, DVD, filmus ar TV“. Žinoma, ypatingai reikšmingas buvo faktas, kad tokia įtakinga žvaigždė kaip Madonna pasirašė sutartį su turo reklamuotoju, o ne su įrašų kompanija. Tai atspindi didelius muzikos industrijos pokyčius, rodančius, kad pagrindinės kompanijos tapo daug silpnesnės.

Taigi, pradedantysis atlikėjas, gaudamas „360 deal “ sudėties kontraktą, atsiduria kryžkelėje, nes supranta, kad nors kontraktas su galią turinčiomis muzikos kompanijomis ir gali atverti plačias duris į neregėtas karjeros galimybes, tačiau taip pat gali ir brangiai kainuoti pačiam atlikėjui. Svarbu įvertinti, ar momentas pasirašyti ilgalaikę sutartį yra tinkamas – priklijuotą ydingą etiketę vėliau pašalinti bus ypač sudėtinga. Žinoma, pajamos iš seno tipo įrašų kontraktų (t.y. tų, kurie priklauso nuo pajamų iš įrašų) mažėja ir muzikos įrašų kompanijoms reikia kažkaip uždirbti pinigus. Tačiau atlikėjai turi nepamiršti, kad sandoris su muzikos įrašų kompanija ar kita verslo įstaiga pagal „360 deal “ stiliaus kontraktą jam atneš stabilias pajamas, iš kurių bus galima ne tik grąžinti „paskolintus pinigus“, bet ir pragyventi, pamažu investuojant į savo kūryba.

Šaltiniai:

Gordon, S., 2013. The 360 Deal: Here's Everything You Need to Know. [online] Digital Music News. Available at: <https://www.digitalmusicnews.com/2013/07/02/threesixty/>

 Marshall, L., 2013. The 360 deal and the ‘new’ music industry. European Journal of Cultural Studies, 16(1), pp.77-99.

2021/11/04

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________