MUZIKOS GARSAIS PLAUKIANTIS ATLIKĖJAS JOSEPH JUNE: „Aš neketinu būti atlikėju ir muzikantu tik Lietuvoje“

Nuotraukos autorė: Joana Suslavičiūtė

Įvairiaspalviškumas. Ryžtas. Emocijos įkrova. Taip muzikiniame kelyje save apibūdina vienu muzikiniu žanru neapibrėžiamas atlikėjas Vytautas Gumbelevičius, geriau žinomas kaip Joseph June. Nuo vaikystės suvokęs, kad muzika nėra tik patinkantis, o gyvybiškai svarbus dalykas, atlikėjas drąsiai pasinėrė į kūrybą – išleido porą EP („Plaukt“, „Guidance“) ir savo grojaraštyje skaičiuoja 15 autorinių kūrinių, kuriuose skamba jazz‘o, hip-hopo, R&B bei indie muzikiniai elementai.

Ryžtu alsuojantį atlikėją drąsiai galima vadinti motyvacijos pavyzdžiu pradedantiesiems atlikėjams. „Man per stipriai rūpi, kad nuleisčiau rankas. Einu ir darau. Ne iš pirmo karto viskas gaunasi, bet aš daug norėjau daryti ir jau padariau“ ,- teigia Vytautas.

Su Joseph June aptarėme muzikines pradžias, asmenines pamokas kuriant EP ir koncertinius turus, kurie, anot Vytauto, gali būti ypatingai aktualūs ne tik muzikos autoriteto statusą industrijoje turintiems, bet ir savo klausytojų ratą dar auginantiems bei ugdantiems atlikėjams. Kviečiame skaityti!

Kadangi mūsų tinklaraščio auditorijos didumą sudaro pradedantieji atlikėjai, gal gali papasakoti, kaip Tau sekėsi muzikinio kelio pradžioje?

Labai sunku pasakyti, kas yra mano muzikinis kelias. Aš manau, kad galima tai palyginti su gyvybe. Visa ta dabartinė intuicija, kurią aš kurdamas muziką turiu dabar, prasidėjo nuo pat mažų dienų. Mano senelis buvo melomanas, grojo džiazą saksofonu, šeima man nuolat leido muziką. Po to, būdamas keturiolikos metų, sėdėdamas prie programos „Ableton“, pradėjau muziką kurti pats.

Mano gyvenime buvo labai daug fazių – visos jos mena skirtingas pradžias. Buvo fazė, kada su fortepijonu pradėjau kurti klasikinę muziką. Kitas kelias buvo techno muzika. Dar kitas kelias prasidėjo nuo mano dainos „Kepurikė“ – tai buvo tos muzikos, kurią kuriu dabar, pradžia.

Pradedant savo muzikinį kelią, kokie sunkumai, iššūkiai iškilo?

Vienas pagrindinių sunkumų yra tas, kad tu nori kurti muziką, bet yra kiti dalykai, kurie atima iš tavęs energiją ir laiką, pavyzdžiui, mokykla ar universitetas. Dabar aš esu akademinėse atostogose ir esu laimingas, kad galiu kiekvieną dieną dirbti ties savo muzika ir karjera.

Žinoma, taip pat yra visokie motyvacijos klausimai, nuotaikų, metų laikų kaita – kartais, kai lauke pasidaro tamsu, būna sunkiau kažką daryti, tampa tamsu ir viduje. Nuolat yra labai didelis bangavimas, kurį aš bandau sustabdyti – kartais man pavyksta, o kartais ne.

Abejonės dėl savo kelio pasirinkimo – ar buvai su tuo susidūręs?

Taip. Dabar aš tikrai žinau, kad muzika yra mano sritis, bet didžiąją laiko dalį savo gyvenime norėjau daryti tam tikra prasme teisingus pasirinkimus.

Pavyzdžiui, aš stojau į odontologiją, nes ji man atrodė teisinga ir finansiškai saugi. Tačiau tai buvo teisinga ne man, ne mano sielai ir asmenybei, o, pavyzdžiui, šiai visuomenei. Niekada nebuvo klausimo, ar man patinka, ar rūpi muzika. Buvo tik klausimas – ką man daryti su gyvenimu, kad galėčiau daryti muziką?

Man yra dvidešimt du metai ir aš suprantu, kad reikia rizikuoti ir daryti tai, kas tau rūpi, negu jaudintis ir gailėtis, ko tu nepadarei. Dabar įgyvendinu savo planus taip, kaip aš įsivaizduoju, kad yra geriausia.

Nuotraukų autorė: Joana Suslavičiūtė

Tavo Instagramo paskyroje galima matyti, kad daliniesi ne tik savo kūryba, kitų dainų coveriais, bet nevengi įterpti ir humoro elementų. Kokią savo pusę nori atskleisti plačiajai auditorijai? Ar gyvenime ir muzikoje Tu – tas pats žmogus?

Aš manau, kad didelė dalis to, kas yra Instagrame, gyvena ir pas mane. Aš labai mėgstu humorą, labai daug dainų esu parašęs humoristine forma – man tiesiog tai labai patiko. Po to aš supratau, kad esu daug daugiau nei humoristinis personažas ir pradėjau daugiau kelti kitokius post‘us – tokius, kurie nėra tokie juokingi. Muzika, kurią aš išleidau pastaruoju metu, nėra juokinga ar humoristinė, nes man truputėlį atsibodo būti tame personaže. Aš esu daug daugiau. Esu ir jautrus, ir liūdnas, ir linksmas – muzikoje kuo plačiau bandau atskleisti savo asmenybę, nes man tai atrodo labai svarbu. Šiuolaikinėje muzikos industrijoje nelabai užtenka daryti tiesiog gerą muziką.

Ar buvai susidūręs su kitų žmonių galvojimu, kad Tu esi TIK humoristinis personažas ir vos ne priverstinai turi kurti muziką, kuri atspindėtų juoko formą?

Aš truputėlį tai pajutau, kai išleidau dainas „Kepurikė“ ir „Cepelininis dangus“. Šios dainos yra humoristinės – aš pajutau, kad žmonėms tai tikrai patiko. Labai stengiausi neužsikabinti ant to personažo, nes man ne pinigai ir ne didžiausi koncertai dabar yra svarbiausi – noriu tobulėti, atrasti save kaip muzikantą. Jeigu aš norėčiau parduoti dideles sales, padaryti daug muzikos ir uždirbti daug pinigų, tai aš supaprastinčiau tą muziką, kurią darau, kad mane išgirstų kuo daugiau auditorijos. Tačiau tai man tiesiog nėra įdomu, tai nėra autentiška, o autentiškumas labai svarbus muzikantui. Jei tu tampi kažkieno kopija... Kam klausyti kopiją, kai visada gali pasiklausyti originalo?

Paminėjai autentiškumą. Kaip manai, kas Tave išskiria iš kitų atlikėjų?

Mane išskiria įvairiapusiškumas. Mano muzikoje yra tiek romantinių, tiek agresyvių dainų, tiek punk‘o, džiazo, repo – aš neužsisėdžiu ties vienu žanru, man labai įdomu su jais žaisti, juos laužyti. Žinoma, yra daug atlikėjų, kurie elgiasi panašiai, bet viena mano stiprybių yra ta, kad aš neužsisėdžiu vietoje ir nekuriu tos pačios muzikos tik su kitais žodžiais.

Tavo kūryba. Birželio mėnesį išleidai savo naują EP „Guidance“. Šio albumo dainas apibūdinai kaip savirefleksijos ir vidinių atradimų atvaizdą. Papasakok, koks buvo albumo kūrybinis procesas?

Albumo kūrybinis procesas prasidėjo žiemą. Labai neromantiška istorija – aš tiesiog sugalvojau idėją ir mes su vadybininke Emilija pradėjome ją rutulioti. Atsirado trys pagrindinės kryptys: savęs klausymas, tikėjimas šviesia ateitimi ir ribos santykiuose. Visa tai reprezentuoja mano dainos. Tuo metu man buvo atsibodę dainuoti kažką juokingo, humoristinio ar savi ironiško, tad šiuo EP užfiksavau savo mintis, išgyvenimus, kuriuos turėjau tuo metu.

Aš ateidavau į studiją ir sėdėdavau, dirbdavau tol, kol padarydavau. Pagavau tokią metodiką, kad jeigu tu ištrauki visus pašalinius darbus ir sėdi tiktai prie vienos dainos, tampi smarkiai produktyvus ir labai greitai parašai muziką. Šio EP išskirtinumas – bendradarbiavimas su Dominyka iš grupės SHISHI. Ji man atnešė naujų idėjų, leido pažiūrėti į tą pačią muziką iš kitų prizmių.

Nuotraukų autorė: Joana Suslavičiūtė

Ar dainavimas užsienio kalba yra specialus atsigręžimas į angliškumą, ar tai nebuvo planuota?

Aš neketinu būti atlikėju ir muzikantu tik Lietuvoje. Planuoju keliauti į pasaulį ir noriu būti jame žinomas. Aš neabejoju, kad galiu būti žinomas pasaulyje ir su lietuviška muzika, bet tai tiesiog būtų truputėlį sunkiau. Man nėra baisu atsisakyti lietuvių kalbos, nes didelė dalis mano muzikos esmės yra pačioje muzikoje, ne kalboje, dėl to man tai nėra kertinis taškas. Galbūt tai pasikeis, bet noriu pasiekti didesnę auditoriją, nei Lietuva.

Kiek pastangų ir pasiruošimo reikia naujo albumo išleidimui?

Norint išleisti albumą ar EP, daug laiko reikia skirti konceptualizavimui to, ką tu nori perteikti. Puikus pavyzdys yra Free Fingos albumas Pick up Line – ten yra aiški tematika, mintis, žinutė. Visa koncepcija yra labai aiški, į kurią įsipina visos dainos – tai reiškia, kad dainose nėra kažkokios variacijos, kuri klausytoją išmuštų iš vėžių. Visos dainos yra skirtingos, bet tuo pačiu jos atlieka tą pačią funkciją, perteikia tą pačią žinutę.

Tas pats yra su mažais išleidimais – tiek su mano EP „Plaukt“, tiek su EP „Guidance“. Turi būti tam tikra tema, kažkokia mintis, vientisumas – taip kurti yra sunkiau nei tiesiog sėdėti studijoje, kurti beat‘us ir žiūrėti kas iš to gaunasi. Dėl to atsiranda daugiau iššūkių – tu jau ne eksperimentuoji, o darai meno kūrinį.

Ką naujo per savo EP įrašymus Tu išmokai? Kokią patirtį išsinešei iš paskutiniojo EP?

Supratau, kad tam tikra darbo metodika atneša labai daug vaisių, nededant pernelyg daug pastangų. Išmokau, kad kūryba dažnai mėgsta turėti daug laiko ir susikoncentravimo ties vienu dalyku, o ne naudoti multitaskinim‘ą. Tuo pačiu, išmokau bendradarbiavimo su kitu muzikantu. Išmokau komunikuoti savo mintį ir koncepciją kitam žmogui, o ne tik vadybininkei ar pačiam sau. Išmokau rašyti dainas angliškai, ne humoristine prizme. Juk humoristines dainas rašyti daug saugiau, galima mintis užskaityti juoku, taip nusiima našta.

Aš labai džiaugiuosi išleidęs šį EP. Apskritai labai džiaugiuosi – esu išleidęs jau penkiolika gabalų ir man tai yra ganėtinai daug.

Iš tų penkiolikos autorinių dainų, ar yra nors viena, kurią jau darosi sunku ar nebe miela atlikinėti, norėtųsi palikti kūrinį šešėlyje?

Visos dainos yra mylimos, bet tie kūriniai, kurie sulaukia daugiausiai dėmesio ir yra prašomi per koncertus pagroti dar kartą, pavyzdžiui, „Kepurikė“ ir „Cepelininis dangus“, man jau truputėlį atsibodo. Tai nėra blogos dainos, tiesiog pabodo grojamas kiekis. Aš visus savo kūrinius myliu, bet kai kurių jau nebesinori klausyti, nes tiek kartų buvo išklausyta, išleista ir išgrota. Yra dainų, nuo kurių truputėlį pavargai, bet vis tiek jais džiaugiesi.

Tavo vadybininkė Emilija yra užsiminusi apie Tavo muzikinius turus. Kaip kilo ši koncertinių turų idėja? Kodėl būtent dabar?

Tai nebuvo būtent dabar. Anksčiau, aną vasarą, kai vadinausi Distractd, kartu su grupe grojome koncertuose. Kadangi Emilija yra gera pagalbininkė ir puiki vadybininkė, mums pavyko ne tik suburti gerą ir draugišką grupę, bet tuo pačiu ir suorganizuoti daugiau koncertų. Su Joseph June aš turėjau keturis koncertus, bet tiesą pasakius, kitą vasarą noriu turėti dar daugiau koncertų. Aš noriu kuo daugiau koncertinės patirties – tiek bendravimo su publika, tiek kūrinių atlikimo įvairiausiose scenose. Man atrodo, kad daug koncertuoti yra labai gerai, nes tu įgauni daug patirties – tiek atlikimo, tiek darbo su vadyba, grupe.

Manto Repečkos nuotrauka

Gretos Jonelytės nuotrauka

Savo Instagrame turi 1k sekėjų, tad auditorija atrodo nišinė. Ar nesijaudini, kad dėl auditorijos dydžio tavo lūkesčiai dėl turo nepasiteisins?

Aš tiesiog žinau, kad jie visi pasiteisins. Galbūt ne šiais metais, gal kitais. Aš labai tikiu, kad man pasiseks, vietoj to, kad pradėčiau jaudintis, ar susirinks žmonių. Nesusirinks vieną kartą, susirinks kitą – aš tuo labai tikiu.

Galbūt, palyginus su kitais atlikėjais, mano muzika yra nišinė, bet tai nereiškia, kad tai mane iš karto nuveda prie nežinomo atlikėjo su mažai klausytojų kategorijos. Pavyzdžiui, atlikėjas King Krule yra pakankamai išskirtinis, bet būtent dėl jo autentiškumo jis ir turi daug klausytojų. Kolkas esu nišinis dėl to, kad mane mažai žino, bet ateis laikas, kada mane žinos daug žmonių ir tapsiu naujas mainstream‘as, kuris toks susiformavo pats, o ne sekdamas kažkieno kito kelią.

Kaip pasiruošimas turui atrodo Tavo akimis? Kokia yra pradžia? Kokios komandos, specialistų reikia?

Manau, kad viską galima apibūdinti labai paprastai. Kadangi koncertuose grojau aną vasarą, aš jau turėjau daug pažįstamų, kurie norėjo groti su manimi – taip surinkau draugų grupę, su kuria grojame. Vasarą gavau pakvietimą groti Lukiškių kalėjime. Mes pasiruošėme muziką ir visą vasarą vadybininkė Emilija bendradarbiavo, susirašinėjo su organizatoriais – mes norėjome groti visokiose vietose. Kartais gaudavome pakvietimus, kartais patys pasisiūlydavome. Buvo momentų, kada buvo atšaukti koncertai – tiek dėl organizacinių problemų, tiek dėl koronos situacijų ir panašiai. Jei pavykdavo – važiuodavome ir grodavome.

Muzikantas yra kaip ir bet koks kitas darbuotojas – jis turi darbą ir į jį eina. Kiekviename darbe yra tam tikros specifikos ir tiek – ne visada yra tos romantikos.

Kaip pasitikėti savo komanda? Ar Tau reikia gerio ryšio su grupe, su kuria groji, ar atvirkščiai, tai Tau nėra pernelyg svarbu?

Man tai yra labai svarbu ir aš niekada neužtikrinau gero jausmo grupėje – galima dėkoti Emilijai, kuri mane mokė kaip reikia bendrauti su komanda. Tu esi ne tik draugas, bet kažkuria prasme ir vadovas, tave dažnai turi išklausyti. Emilija man labai padėjo – per visą koncertų turą stengiausi visais pasirūpinti, kad studijoje būtų smagu repetuoti, kad dėliojami laikai būtų patogūs ir nereikėtų kažkam paskubomis važinėti į repeticijas...

Aš stengiausi – gal iškomunikavau tai ne iki galo ir kiti galėtų pagalvoti, kad stengiausi ne iki galo, bet tikrai norėjau palaikyti draugišką mikroklimatą.

Kokių dar komandos narių be vadybininko ir grupės Tu manai, kad būtinai reikia?

Man dar manau, kad nereikia. Šiuo metu dar nesu pasiekęs tokio lygio, kad man reikėtų didelės komandos, kad tvarkytume visus marketinginius, teisinius ir kitus klausimus. Aš neabejoju, kad tam ateis laikas, o kai jis ateis, tada ir spręsime šias problemas.

Ir pabaigai, kada galima teigti, kad kūrėjas yra pasiruošės pradėti muzikinius turus?

Iš tiesų, čia viskas yra kaip su santykiais. Yra pasakymas: „Pradėk mylėti ir labiausiai mylėk save, kad galėtum pradėti santykius su kitais, nes jei nemyli savęs, tai tavo santykiai bus nesėkmingi“.

Aš galvoju, kad tu niekada nesi niekam pasiruošęs tol, kol tu nepradedi to daryti. Nebus taip, kad „o, dabar aš jau myliu save ir jau galiu ieškoti antros pusės“. Viskas juk eina savaime. Tas pats ir su koncertais, muzikos išleidimu, muzikos rašymu – tau tiesiog reikia eiti, bandyti, daryti, mokytis iš klaidų. Nereikia groti užsidarius dešimt metų ir siekti tobulumo, kad po to eitumei ant scenos. Žinoma, vėlgi, gal po dešimties metų tavo koncertas bus geresnis. Mokėjimas groti ir mokėjimas būti ant scenos kartais yra koreliuojantis, bet tuo pačiu tai yra skirtingi dalykai. Kuo daugiau patirties, tuo geriau tau bus ateityje, tuo profesionalesnis būsi.

Kai aš buvau studentas, nežinau, kiek išleidau kūrinių, gal du ar tris, bet vis tiek darydavau truputėlį koncertų. Aišku jų nebuvo daug, bet jeigu tave veža šitas dalykas, tau rūpi – tu tiesiog eini ir darai. Nemanau, kad turėtų būti klausimas, ar aš čia gerai, ar blogai darau. Tu tiesiog pabandai, pasižiūri kaip gaunasi ir pats viską supranti.

2021/10/28

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________