JURGA ŠEDUIKYTĖ:

„Mūzos įnoringos ir nenuspėjamos – tai yra kūrėjo kelio žavesys“

Vaizdo klipo "Žodžiai tarsi vanduo" filmavimas. Fotografas: Mantas Repečka

Visai nenaivu tikėtis, kad vos tik pagalvoję apie svajingą, jausmingą ir romantišką lietuvišką skambesį pirmiausia prisiminsime Jurgą Šeduikytę. Atlikėjos kūriniai metai iš metų įgauna kitokias formas: dainos gali svajingai užliūliuoti, įkvėpti gaivesniam gyvenimo alsavimui. Tačiau tuo pačiu, užsimezgus ryšiui su klausytoju, kelti vidinius klausimus, dažnai nepatogius ar tokius, kuriuos norėtume kažkur giliai nustumti ir uždaryti savyje. Ir tai nėra viskas, ką iš Jurgos kūrybinio pasaulio galėtume išsinešti: ji alsuoja ne tik dainomis, bet ir rašo tekstus, palaiko artimą ryšį su aktoryste bei žurnalistika.

Interviu su Jurga metu pasikalbėjome apie muzikines pradžias, jausmus, kūrybą, koncertus bei albumus. Vidinės šilumos kupina atlikėja pateikė ir savas mintis apie jaunuosius kūrėjus užplūstančią šlovę bei kūrybos stimuliacijos būdus. Kviečiame skaityti!

Studijavote žurnalistiką, o studijų metais pradėjote aktyviau dainuoti. Kaip supratote, kad muzika – Jūsų kelias?

Daugelis dalykų ir kūrybinių sprendimų mano gyvenime atėjo iš poreikio. Šiuo atveju, poreikis atsirado tada, kai vedžiau LRT laidą „Lietuvos dainų dešimtukas“. Ten laukiau sau patinkančios grupės bei dainos, kuri labai stipriai mane užkabintų. Taip ir nesulaukiau. Supratau, kad svajingos muzikos niša nėra užpildyta ir nusprendžiau tai padaryti pati. Tuomet išėjau iš televizijos ir pradėjau dainininkės karjerą.

Ar pamenate savo patį pirmąjį koncertą?

Pats pirmiausias koncertas buvo mokykloje, aktų salėje. Pagal Vytauto Mačernio poeziją sukūrėme kelias muzikines kompozicijas, atsimenu, buvo sugalvota ir scenografija... Aš sėdėjau ant trijų vienas ant kito sukrautų mokyklinių stalų bokšto ir palubėje grojau su gitara judindama vieną stygą, nes daugiau tiesiog nelabai mokėjau. (juokiasi) Įsijautusi dainavau savo kompoziciją. Žmonėms, tikriausiai, buvo labai keista, bet aš ir nesakiau, kad esu tradicinis žmogus.

Kaip scenoje jaučiatės dabar?

Dabar ant scenos neleidžia užlipti... Aš esu labai pasiilgusi gyvo bendravimo su publika. Manyčiau, kad karantininis – nuotolinis – koncertavimo būdas kažkokiai daliai atlikėjų yra visai naudingas, nes tu tiesiog prisimeni pagrindinę motyvaciją, kodėl esi scenoje. Jeigu žmogus į sceną eina tik dėl dėmesio ir žiūrovų, tai jam tiesiog dabar nėra dėl ko eiti – negaus to, ko reikia. O kadangi kūrybinė motyvacija yra gilesnė tų žmonių, kurie yra ilgai scenoje, tai mes tiesiog prisimename pačias šaknis bei suprantame, kad bangos sklinda ir žmonėms nebendraujant gyvai. Bet kita vertus, atsiranda suvokimas kaip yra svarbu būti šalia, matyti veidus... Žmogus yra ypatingai sociali būtybė ir atrodo, kad mums tas karantinas ir yra tam, kad tą prisimintumėme.

Kaip karjeros pradžioje pradėjo formuotis, burtis Jūsų komanda? Kas pasikeitė laikui bėgant?

Šiuo metu dirbu su MP3 agentūra, su kuria ir pradėjau dirbti karjeros pradžioje. Su ja pasiekėme geriausius pirminius rezultatus, tiek kalbant apie albumo „Aukso pieva“ pardavimus, tiek apie apdovanojimus. Buvau ir su kitomis komandomis padirbėjusi, bet labiausiai rezonavo su tais, su kuo dirbu dabar. Labai džiaugiuosi, kad tiesiog taip apsisuko mano ratas. Labai gerai susikomunikuojame idėjiškai, žinoma, labai svarbus ir laikas praleistas kartu. Per tiek metų tam tikri dalykai yra be žodžių suprantami. Bėgant metams labai keitėsi muzikinė komanda. Pirminės susiformavusios komandos laikotarpis maždaug penkeri metai, o dabar kas pora metų tie žmonės keičiasi. Atsimenu pirmąjį mūsų penketuką: Romas Rainys, Vytis Vainilaitis, Marius Leskauskas, Paulius Jaskūnas ir aš. Dabar dažniausiai grojame su pianistu Giedriumi Naku, Gediminu Stankevičiumi. Kol kas didesnio sąstato grupės nereikia ir kas bus toliau priklausys nuo koncertinės veiklos.

Užplūdusi šlovė. Kaip išlaikyti savitumą po greitai atsitikusios sėkmės?

Manau, kad tam, kuris gauna peržiūras asmeniškai savo vardu ir savo sąskaita, tai niekaip. Bet aplinkiniai žmonės, kurie žino su kuo atlikėjas susidurs, gali jam padėti, įspėti. Iš tiesų, labai lengva eiti tuo patikimo žmonėms keliu, bet tai yra ir pavojingiausia zona. Juk faktas yra tas, kad po kažkiek metų savo dievuko garbinimo žmonės gali nusisukti ir imti garbinti kažką kitą. Ir jeigu taip atsitinka, o kūrėjas buvo priklausomas ir visą laiką stengdavosi padaryti taip, kad žmonės jo klausytųsi, tai tada nelieka šiek tiek asmenybės, nebelieka tvirto pagrindo po kojomis. Jeigu tu, kaip atlikėjas, turėjai savo kelią, galbūt netgi matei, kad kažkiek publikos nubyra, netiki tavimi ir tu vis tiek ėjai tuo savo keliu, tada pagrindas po kojomis yra tvirtesnis, stabilesnis ir ilgalaikis, nešantis kūrybinį džiaugsmą.

Paauglystėje, manyčiau, toks laikotarpis yra pavojingiausias. Dėmesys yra normalus, natūralus poreikis: jaunas žmogus nori būti pastebėtas ir priimtas. Aš labai siūlyčiau tartis, dirbti su komanda, kuri žino kaip muzikoje vyksta dalykai ir visada turėti žmogų patarėją, kuris nuoširdžiai nori, kad jums sektųsi. Neapsupkite savęs žmonėmis, kurie kalba tik apie uždarbį ir dabartinį publikos skonį – tai pavojingiausias variantas. Linkiu kuo daugiau žmogiško ryšio ir idėjinio darbo prie projekto su juo tikinčia komanda.

Ar tai reiškia, kad pasilikti visiškai vienam muzikiniame kelyje nederėtų?

Pasitikėkite savimi ir ugdykite nuojautą, kuri jums pasako, ar tai kas yra siūloma už didelę pinigų sumą yra būtent tai, ko jums reikia. Tam reikia šiek tiek patirties muzikinėje srityje: padeda darbas su projektais, buvimas muzikinėje scenoje ir jos išmanymas Lietuvoje. Pavyzdžiui, lyginant su pasauliu... Dabar šis dalykas keičiasi, tačiau mano karjeros pradžioje buvo labai stiprus beždžioniavimo elementas, kad jeigu kažkur pasaulyje yra didelis, gerai veikiantis projektas ir tu padarai kažką panašaus, atsiranda daugiau šansų iškilti ir greitai užsidirbti. Jeigu tu esi individualus ir unikalus, niekas nesupranta kam tu iš viso kažką darai. Tada reikia labai stiprios kūrybinės motyvacijos, kad darytum viską taip, kaip tau pačiam atrodo. Ir aš palaikau tik šį, antrą būdą, o ne kopijavimą (kuris savo ruožtu yra puikus pradžiamokslis mokantis scenos meno paslapčių ir pažindinantis su veikimo principais). Svarbu atskirti, kiek svetimų įtakų reikia įdėti į savo projektą ir kas būtent reprezentuoja tave kaip individą – vienintelį tokį šioje žemėje. Ir tam reikia šiek tiek pagalbos, pasitarimo bei sugaišti nemažai savo laiko išsigryninant savo kaip atlikėjo idėją ir misiją, projekto turinį ir formą.

Pakalbėkime apie kūrybą. Jūsų dainų tekstus galėtume apibūdinti kaip širdį virpinančius pasakojimus, kurie perteikia tam tikrą istoriją. Klausantis Jūsų muzikos susidaro įspūdis, kad kiekvieną kartą yra auditorijai perduodama žinutė. Kiek Jums, kaip kūrėjai, yra svarbu pasiekti auditoriją tekstu?

Tai yra vienas iš pačių svarbiausių dalykų. Bet pirmas svarbus žingsnis kuriant dainą man – muzikinės atmosferos sukūrimas. Esu žmogus, kuris pradžioje išgirsta muziką – jeigu ji mane sudomina, tuomet aš klausausi teksto. Jeigu tekstas nenuvilia aš patikrinu, ką dar atlikėjas yra sukūręs. Neretai taip nutinka, kad įsiklausius į tekstą keičiu nuomonę ir daugiau nebesiklausau. Man reikia harmonijos – dainoje turi derėti viskas. Labai palaikau mintį, kad kūriniui reikia atiduoti savo širdį ir gaišti tiek laiko, kiek jam reikia. Vienam gali užtekti ir valandos, kitam galbūt prireiks trijų mėnesių, o kitas tik po trijų metų įgauna formą.

Galite pasidžiaugti plačiu albumų spektru, dainų gausa. Iš kur semiatės vidinės kūrybinės stiprybės? Kokie įpročiai padeda kūryboje?

Galbūt didžiausias kūrybinis trikdis yra nebuvimas savimi ir bandymas pataikyti į kitų žmonių ar scenos standartus. Kūryboje padeda savo paties kelio ieškojimas gyvenime. Aš į viską žiūriu filosofiškai ir jau žinau, kad kiekviena smulkmena gali inspiruotis kūrybai, kai išmoksti stebėti ir stengiesi gyventi sąmoningai. Bet stengiuosi kurti tik tada, kai mintis ir jausmas susijungia ir ateina poreikis tai išreikšti veiksmu. Ir tada jau pats turinys, žinutė, pasirenka sau tinkamą formą. Tik dėl to visai neseniai gimė su psichologu Gintaru Šmatavičiumi parašyta knyga „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“. Lygiai taip pat atsirado ir albumas „Jurga“, kuris tiesiog negalėjo neįvykti – buvo labai daug emocinių audrų, patyrimų, naujų atradimų, kurie veržėsi į dienos šviesą. Per metus tiek medžiagos kūrybai buvo prisikaupę, kad aš tiesiog turėjau laiku sėsti ir įgyvendinti projektus iki galo.

Per kūrybą mezgasi ir mano pačios ryšys su vidine manimi. Labai daug dainų yra parašytos tam, kad save motyvuočiau išeiti iš sudėtingos būsenos, atsakyčiau į dviprasmiškus klausimus, kuriems atsakymo aiškaus galbūt nėra ir pasikalbėčiau. Ankščiau labai sunkiai komunikuodavau ir labai bijodavau žmonių. Kad viskas klostytųsi sklandžiai, reikia neslopinti savęs, išgirsti vidinį balsą ir mylėti savo nuojautą. Nežinau, ar aš pasirinkau būtent tokį kūrybos būdą, o gal kūryba per mane pati pasirinko reikštis – ir tai nėra klausimas, kurį svarbu atsakyti. Leidžiuosi košiama kūrybos bangų ir tiesiog ieškau tinkamiausios formos minčiai išreikšti. Tikiu, kad labai svarbu pasidalinti vidiniais atradimais.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Ar yra aplankęs kūrybinis stygius? Galbūt norėjote parašyti dainą ir negalėjote to padaryti?

Žinoma! Daug kartų yra buvę. Karantinas man yra pakankamai sunkus laikas. Man labai padeda disciplina ir deadlainai (laiko terminai, - aut. pastaba). Dabar žinau, kad yra vieno projekto datos ir aš turiu mėnesį laiko, kad viską susidėliočiau, sukurčiau iki galo: pabaigčiau ką reikia, surasčiau žmones, įrašyčiau, padarytume suvedimus ir turėtume galutinį produktą. Tai ramina. Rėmai ramina, ypatingai per karantiną. Nes jie suteikia struktūros pojūtį. Dėl to labai siūlyčiau žmonėms, tiek susijusiems su kūrybine veikla tiek ne, tiesiog susidėlioti dienos režimą. Pavyzdžiui, kas antra ar kas trečia mano diena prasideda bėgiojimu – aš tuo labai džiaugiuosi, nes anksčiau nesugebėdavau nubėgti net keliasdešimt metrų neuždususi, o dabar keli kilometrai nėra bėda. Manau tai disciplinuoja ir kūrybines jėgas, stiprina imunitetą. Aš stengiuosi susidėlioti darbų eigą dienos pradžioje ir vidinio impulso veikti. Rezultatas gali būti arba išprievartautas arba lyg su vėjeliu padarytas – priklausomai nuo to, kada užtaikysi laiką sėsti prie to dalyko. Jeigu tau labai reikia, tu gali kreiptis į kūrybą ir ji tau padės. Bet jeigu ne laikas – nieko nepadarysi. Mūzos įnoringos ir nenuspėjamos – tai yra kūrėjo kelio žavesys.

Kokią reikšmę Jums, kaip atlikėjai, turi pripažinimas, laimėjimai?

Tai yra paskatinimas judėti pirmyn ir tarsi tam tikro pliuso užsidėjimas. Yra keletas laimėjimų man labai svarbių asmeniškai: „MTV apdovanojimas“, pirmoji „Bravo“ muzikinių apdovanojimų statulėlė, „Užupio angelas”, „Metų tolerancijos žmogaus apdovanojimas”, „Sidabrinė gervė” už muziką animaciniam filmui. Visa tai yra susiję su emocijomis, kai pajunti lyg kažkas tau paglostytų galvą, patapšnotų per petį, kad tęstumei savo veiklą toliau. Manau, kad jeigu žmogus viską daro tik dėl apdovanojimų tai jam gali būti labai sunku jo negauti. O jeigu tai yra kaip paskatinamasis prizas ir motyvacija judėti toliau, tai apdovanojimo negavimas kelio nekeičia ir nesukelia liūdesio. Yra sakoma, kad mokytojas yra laikomas vykusiu jei jis padėjo bent vienam žmogui. Jeigu bent vienam žmogui yra palengvėję klausant mano dainą, tuomet savo tikslą aš pasiekiau. Man tai – didžiausias apdovanojimas, žadinantis dėkingumą, kad galiu užsiimti mylima veikla ir dalintis savo atradimais per kūrybą.

Jau 16 metų plačiai dalinatės savo muzika. Praėjus ilgam laikui scenoje ir toliau žengiant muzikiniu keliu, kaip galėtumėte apibūdinti meilės muzikai sąvoką?

Aš girdėjau, kad mokslininkai yra įrodę, jog muzika ir grojimas instrumentu harmonizuoja kairiojo bei dešiniojo smegenų pusrutulių veiklas. Gal taip techniškai žiūrėti kažkam yra nepatogu, bet labai tikiu, kad šioje žemėje gyvename tam, kad surastume vidinę ramybę. Manyčiau, muzika yra tiesiogiai susijusi su harmonija ir jausmu. Tie, kurie yra išvarginti liūdesio ar skausmo per muziką gali atgaivinti savo tikėjimą, kad galima jaustis ir kitaip. Muzika tikrai gydo. Kartais užtenka tik parinkti atitaikyti dainą, kad persikeltumei į jos atmosferą ir persikelti ten, kur šviesiau. Meno pojūtis dažniausiai yra tam, kad prabustume ir pamatytumėm neišmatuojamas žmogaus galimybes kurti, jausti ir suvokti.

Kokios muzikos dažniausiai klausotės?

Esu projekto “Kaunas Europos Kultūros sostinė 2022” ambasadorė ir kaip tik neseniai manęs prašė sudaryti grojaraštį tos muzikos, kurią rekomenduočiau paklausyti. Jis vadinasi „Ryto švara“. Ten yra dainos, kurios nuo pat ryto mane motyvuoja ir prašvarina galvą nuo minčių per karantiną.

Jurgos Šeduikytės ateities muzika. Kokia ji?

Pirmiausia reikėtų pamatyti Jurgą Šeduikytę ateityje (juokiasi). Aš labai džiaugiuosi, kad išleidome aktyvų ir dinamišką, karčiu alsuojantį klipą dainai “Žodžiai tarsi vanduo”. Tai – jau septintas naujausio albumo “Jurga” dainos klipas, visos dainų vizualizacijos gimė per karantiną. Buvo toks etapas kai viskas vykdavo statiškai, tarsi viskas gyvenime buvo apstingę. Bet dabar aš jaučiuosi gerokai išsijudėjusi ir per naują dainos „Žodžiai tarsi vanduo“ klipą mielai išsitaškiau šokyje su ugnimi. O kur kūryba nuves ateityje – man pačiai labai įdomu bus sulaukti ir pamatyti. Stengiuosi kuo mažiau planuoti tai, kas nuo manęs nepriklauso.

Keliaukime prie koncertų ir albumų. Buvote pirmoji lietuvių populiariosios muzikos atlikėja koncertavusi Kinijoje. Kokią patirtį išsinešėte iš turų Azijos šalyje? Kas ryškiausio liko atminty?

Per visas keliones aš peržiūriu savo požiūrį. Pradžioje, žinoma, buvo tas jausmas, kad galbūt užsienyje būsi labai įdomus žmonėms, bet supratau, kad man yra žymiai įdomiau pačiai keliauti ir pažindintis su kita kultūra. Kinija buvo viena iš nedaugelio šalių, į kurią atlikėjai per daug nevargdavo nusigauti. Sakyčiau, kad visai smagiai sutapo publikos susidomėjimas manimi su manuoju susidomėjimu jų kultūra. Po koncertų pabendraudavome, pasišnekėdavome apie kultūrinius skirtumus ir tie patys skirtumai labai matėsi koncertų metu – pavyzdžiui, pradžioje trikdydavo tyla tarp dainų, nes žmonės į patikusią dainą reaguodavo ne plojimais o laikydami telefoną prieš save ir viską filmuodami. Jiems buvo svarbiau viską sukelti į internetą (juokiasi). Per turus įvyko ir labai geras komandos patikrinimas: ar esame tolerantiški vienas kitam, ištvermingi turinimui, kuris tikrai atima daug jėgų. Pervažiuoti visą Kiniją su traukiniais, neprarasti paskutinių jėgų ir per keliolika dienų turėti apie dešimt koncertų – tai išties yra labai didelis išbandymas.

Jūsų ypatingai sėkmingas albumas „Aukso pieva“ po daugiau nei 15 metų pirmą kartą debiutavo vinilo forma. Dainos jame pateikiamos ne tik originalių įrašų forma, tačiau ir su naujomis aranžuotėmis. Kaip bėgant laikui keitėsi kūrinių atlikimas? Ar jame atsispindi Jūsų asmeniniai pokyčiai?

Galbūt labiausiai tie skirtumai atsispindi emocinėje būsenoje. Sakyčiau dabar emocinė būsena yra stabilesnė, jaučiu pagrindą po kojomis ar bent jau ryžtingai ieškau pagrindinių laikui nepavaldžių žmogaus atramos taškų. Vidinė motyvacija, tikėjimas ir viltis, kad viskas yra taip, kaip gali būti geriausiai. Prieš tai kūryboje daugiausiai svajojau. Aš nesijaučiu baisiai pasikeitusi, tai gal labiau man sako artimi žmonės, tiesiog seniau buvau uždaresnė, tai atsispindėjo ir kūryboje bei koncertų metu. Albumai – jie buvo skaudesni, scenoje buvo mažiau judesio. Paskutinis albumas “Jurga” yra bene energingiausias ir stabiliausias, jame sudėjau savo paskutinių metų atradimus ir atvirai pasidalinau tuo, kas košė jausmų pasaulį.

Kovo 30 dieną pristatėte naujausio savo albumo „Jurga“ dainos „Žodžiai tarsi vanduo“ vaizdo klipą. Kaip vyko kūrybinis klipo procesas? Ką šio kūrinio vizualiomis formomis stengiatės perduoti klausytojams?

Vaizdą dainai kūrė jaunas režisierius Simas Šereiva, tai – pirmasis jo muzikinis vaizdo klipas. Labai džiaugiuosi, kad jis į vaizdą pasižiūrėjo atsiejęs kūrinį nuo teksto ir jį laisvai interpretavo. Tekste vyrauja pokalbis apie tai, kad žodžiai dažniausiai meluoja – reikia atsirinkti žmones su kuriais tu kalbiesi ir siekti, kad žodžiai atitiktų mintis ir jausmus... Pats klipas yra smagiai papildantis viską emociniu proveržiu, jis šneka apie tai, kokios emocijos vyksta tuo metu, kai žmonės nesusikalba. Kartu jis yra ir apie išeitį – sprendimas įvardijant tai, kas verda viduje, pajungti emocijas tarnauti savo naudai. Prisijaukinti savo vidinę ugnį. Dainos tekste žodžiai asocijuojami su vandeniu, o vizualiai idėja prisipildo emocijų ugnies. Man tai – visai gražus idėjos išpildymas.

Vaizdo klipo "Žodžiai tarsi vanduo" filmavimas. Fotografas: Mantas Repečka

2010 metais esate sakiusi, kad jei Jūsų paprašytų paaiškinti, kaip viskas muzikoje turėtų būti teoriškai – susinervintumėte ir pabėgtumėte. Teigėte, kad Jums trūksta teorijos, harmonijos pagrindų ir kitų dalykų, bet supratote, kad laisvė jumyse atsiranda tik tada, jei dainuojate atsipalaidavusi... Praėjo vienuolika metų. Kaip jaučiatės dabar? Ar turite savo tinkamą formulę, kuri galėtų pasakyti, kaip viskas muzikoje turi būti?

Taip mokytojiškai tikriausiai nebesakyčiau, nes tada atrodo viską žinojau, dabar nebežinau nieko. Matyt toliau bėgčiau nuo tokio klausimo (juokiasi). Jeigu rimtai, tai manau, kad viskas yra taip, kaip turi būti geriausiai. Visas pasaulis veikia pagal harmonijos principą ir aš tikiu, kad jeigu vienoje vietoje kažkas labai išauga, tai kitoje atsiranda atsvara ir kažkas nunyksta taip balansas atsistato. Manau, kad tie klausimai ir atsakymai, kiek reikia žinių, teorijos išmanymo, yra retoriniai. Viskas visada priklauso nuo konteksto ir jame veikiančios asmenybės. Vienas nuverčia kalnus sunkiu darbu ir remdamasis teorinėmis žiniomis, kitas širdį griebiančius dalykus kuria iš nuojautos ir vidinio šauksmo tai daryti. Vienintelio dalyko kurio dabar, kaip ir daugelis muzikantų pasigendu, tai koncertų ir galimybės bendrauti su komanda ir publika, nes ne viską įmanoma padaryti nuotoliniu būdu – jau labai trūksta tos gyvos komunikacijos, kuri pripildo klausantį ir muzikuojantį šviežiu bendru potyriu, užkraunančiu geromis emocijomis.

Vaizdo klipo "Žodžiai tarsi vanduo" filmavimas. Fotografas: Mantas Repečka

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________