KAI MUZIKA ŠAUKIA TAUTĄ

Nuotrauka Lukrecijos Jasevičiūtės

Kultūra yra gyva tol, kol visuomenė įprasmina ją gyvuoti. Tai, ko klausausi aš, mano draugai, tėvai, turi racionalų paaiškinimą.  Vytautas Landsbergis, priimdamas Garbės daktaro vardą Sorbonos universitete 2001 m.,  savo kalboje pabrėžė muzikos svarbą žmogaus gyvenime: Taip, muzika yra ten, arba jos nėra. Ji yra ten, kur susitinka kosmosas ir mikrokosmosas. Kosmosas yra ritmas ir jis gyvena ritmais; o sielos mikrokosmosas, kuris gali tapti vidaus balsu, sulydo karštą beformę pasąmonės magmą su sidabrine žvaigždžių šviesa. Įsilieti į kosminį ritmą ir išgirsti gimstančią šviesą – čia mums gali padėti tik muzika, vienintelė, kuri savo ruožtu yra visos meilės ir viso gyvenimo modelis“.  Nors klausoma muzika įkūnija mūsų gyvenimo ritmą ir įgauna mūsų asmenybės simbolio formą, dažnai jos pasirinkimas priklauso nuo mus supančios aplinkos veiksnių.

Kiekviena šalis ar tauta turi savo specifinį bruožą – savo išskirtinę muziką, kuri tampa atspindžiu. Praeities istorijos vingiai ir šiandieniniai įvykiai kuria vizitinę kortelę, kuri kiekvienoje valstybėje yra individuali. Lyginant su kitų šalių pavyzdžiais, lietuvių klausomos muzikos žanrų spektras nėra ypatingai platus. Nepaisant to,  lietuvių susižavėjimas roko žanru, o ypač alternatyviuoju rokui bei dainuojamąja poezija, yra lyg pirmoji meilė – neišdildoma. Kaip tai atsitiko?

Istoriniai įvykiai ne kartą tapo priežastimi to, ką turime dabar. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metai ir okupacijos formavo mūsų kultūrą. Tai tapo viena iš priežasčių ir net galimai viena pagrindinių,  įvardijančių ką Lietuvos muzikoje mes turime išskirtinio bei kodėl mes esame vis dar tokie maži šioje industrijoje. Šaliai, blaškomai kelių autoritarinių rėžimų, pėdsakų įspaudai muzikoje byloja ne tik apie išgyventus politinius, ekonominius, socialinius iššūkius, bet ir tampa visko pasekme. Ir tai puikiai iliustruoja Rusijos rėžimų  vykdyta rusifikacija prieš Baltijos Šalis, mūsų atveju  Lietuvą, kuomet vienas iš pirminių okupantų tikslų buvo esamos kultūros naikinimas. Taip dainos lietuvių kalba tapo nusikaltimu. Tačiau tautiškumas  ir muzikos įprasminimas leido tapti Lietuvai nepriklausomai. Nes tai, kas perduodama iš lūpų į lūpas, tampa tautos krauju.

Kultūros vystymui šalyje okupacijos nebuvo gailestingos. Informacijos trūkumas, draudimai alino ne tik jau iki tol suformuotas tradicijas, bet ir neleido muzikos industrijai vystytis. Nors ir per daugiau nei 20 nepriklausomybės metų buvo bandoma pasivyti jau toli nužengusią industriją, Lietuvoje ji vis dar yra skurdi, lyginant su dabartinėmis muzikos industrijų milžinėmis. Esamos rinkos neperpratimas, edukacijos trūkumas, muzikos verslo konceptų plagijavimas, kurie prieš dešimtmečius atnešė pelną industrijos milžinėms, šiandien tik didina spragas lietuviškoje muzikos industrijoje, tačiau mes vis vien esame muzikos tauta.

Dainuojamoji poezija ir tradicinė muzika – tai muzikos kultūros dalis, į kurią mes, lyg vijokliai, esame įsikabinę. Lietuviai turi ypatingai stiprų ryšį su tradicine muzika ir tas ryšys yra vis dar gyvas iki pat šių dienų. Okupantai sustabdė kultūros plėtrą, tačiau tuo pačiu metu jie skatino gyventojus praktikuoti tas dainas tarp savo namų sienų. Kodėl tiek daug dainų apie karą? Kodėl tiek dainų apie mamos sielvartą ir mylimojo nelaukiančią mergelę? Kodėl tiek daug raudų? Mūsų knygose slypi istorija, kad milijonas balsų išsaugojo tautą. Šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų viešai susirinkdavo dainuoti uždraustas patriotiškas dainas, taip skelbdami protesto šauksmą ir kas kartą rizikuodami savo gyvybėmis dėl nepriklausomybės troškimo savo šaliai.  Šiandien džiaugiamės ne tik tuo, kad esame laisvi, bet ir švenčiame tai per muziką, neretai – Dainų švenčių metu.

Nors sovietmečiu buvo ribojama muzika, lietuviai rankų nenuleido. Apie muzikos pasaulio naujienas sužinodavo klausydamiesi lenkiško radijo, leisdami ir skaitydami žurnalus, tokius kaip „Nemunas“ bei „Jaunimo Gretos“. Plito meilė roko žanrui: kartu su juo buvo neakivaizdžiai protestuojama prieš tuometinę valdžią, jaunoji karta buvo keliama nuo sovietmečio apatijos ir buvo suteikiamas  įkvėpimas organizuojant ir dalyvaujant muzikos festivalyje „Roko maršas“. Nors, tikriausiai, jaunoji karta jau nežino, kokią įtaką festivalis „Roko maršas“ turėjo Lietuvai, o „Dainuojančios revoliucijos“ akcentai atpažįstami tik iš knygų, tačiau ne vienam muzikantui yra tekę dalyvauti „Dainų Šventėje“ – tradiciniame renginyje, kuriame tūkstančiai žmonių ir skirtingos kartos nuo jauniausių iki pačių vyriausių  per muzika išreiškia savo solidarumą bei meilę tėvynei.

Pasitikdami ir švęsdami Vasario 16 d., Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Dieną, švęskime ją ne tik laikydami trispalvę rankose, bet ir klausydamiesi tradicinių bei kitų lietuviškų dainų, kurios prikelia Lietuvos istoriją.