MUZIKOS CENZŪRA - NESIBAIGIANTI DISKUSIJA?

Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia žodžio laisvę, tačiau muzikos cenzūra tampa vis labiau diskutuotina tema muzikos industrijoje.  Paprastas, juodai baltas ženklas su užrašu „Parental Advisory Explicit Content“, perspėjantis apie išskirtinai trikdantį kontekstą, šiandien primena tą rojaus obuolį, kurio atsikando Ieva ir Adomas. Kultūriniu fenomenu 80-aisiais virtęs lipdukas šiandien ne tik tiesiogiai perspėja auditoriją dėl galimos neigiamos įtakos kurstymo, bet ir savotiškai yra tapatinamas su specifinio kultūrinio luomo išskirtinumu. Bet ar tikrai klausomose, neigiama įtaka pažymėtose dainose skambantys žodžiai skatina klausytojo agresyvumą, neapykantą bei smurtą?

Įspėjamasis cenzūros lipdukas, kuris buvo naudojamas 80 - aisiais

Mūsų dukrai buvo tik septyneri. Vieną dieną ji priėjo prie manęs ir paklausė: „Mama, o kas yra „Virgin“ ( aut. pastaba – nekaltybė)?
– Susan Baker

Viskas prasidėjo 1980-aisiais,  kuomet dauguma tėvų pajuto, kad kontraversiška roko muzika peržengė visas ribas. Tuometinė Senatoriaus žmona Mary Elizabeth Aitcheson – žinoma kaip Tipper Gore –  savo 11-metei dukrai nupirko atlikėjo Prince albumą „Purple Rain“. Kartu su dukra perklausiusi  albumą Senatoriaus žmona liko šokiruota išgirdusi atlikėjo Darling Nikki  dainos žodžius: „I met her in a hotel lobby,/ masturbating with a magazine.

Sekančiais metais kartu su  Susan Baker, Sally Nevius ir Pam Howar įkūrė Parents Music Resource Center (PMRC) komitetą, kurio tikslas –  įgalinti tėvų kontrolę vaikų prieigai prie muzikos, kuri reprezentuoja smurtines, su narkotikais ar seksualine prievarta susijusias temas, pažymint albumus „Parental Advisory“ lipduku. „Vašingtono žmonų“ pseudonimą gavusios moterys sudarė penkiolikos dainų sąrašą, kuriame nurodė dėl vulgaraus ir grafiškai nepadoraus turinio labiausiai nerimą keliančias dainas. Visuomenei žinomos politikų žmonos pasinaudojo savo visuomeniniais ryšiais ir pradėjo politinį karą prieš muzikos kūrėjus bei visą muzikos industriją. Galiausiai PMRC pasiekė savo tikslą ir kartu su Recording Industry Association of America (aut. pastaba – Amerikos Muzikos Įrašų Asociacija) nuo 1985-ųjų metų lapkričio pirmos dienos pradėjo naudoti įspėjamąjį ženklinimą ant albumų viršelių.

(Mary Tipper Gore (kairėje) ir Suasan Baker (dešinėje) išgirsta nuosprendį dėl privalomų įspėjamųjų lipdukų naudojamų ant albumų viršelių. Vašingtonas, D.C., Rugsėjo 19 diena, 1985 metai.)

PENKIOLIKOS DAINŲ SĄRAŠAS, KURIS BUVO PAVADINTAS “THE FILTHY FIFTEEN” (aut. pastaba – Purvinasis Penkioliktukas)

Parents Music Resource Center / A Journal Of Musical Things / Vieša nuosavybė

Bet ar tikrai tokios dainos tampa pagrindiniu probleminiu šaltiniu, lengvai paveikiančiu jauno žmogaus socialinio gyvenimo suvokimą? Sociologė Karen Sternheimer neigia, jog tuometinė roko muzika turėjo tokią įtaką vaikams, apie kurią kalbėjo kritikai. Retro Report Youtube kanale sociologė pabrėžia, jog yra sunku išsiaiškinti, kas iš tikrųjų kelia riziką bei kas daro įtaką socialinių problemų vystymuisi visuomenėje. Kartais  yra  daug lengviau atsakomybę  už keliamą neigiamo poveikio įtaką suversti socialinėms medijoms.

Praėjus daugiau nei 25 metams, „Parental Advisory“ dažnai yra asocijuojamas ne tik su įspėjimu, tačiau ir  „kietos muzikos“ ženklinimu. Galima pastebėti, jog įspėjamoji etiketė skatina jaunosios kartos įsitraukimą į „netinkamų vaikams“ albumų bei dainų vartojimą.

The New York Times skelbia, kad Amerikiečių reperės Cardi B singlas „ WAP“ įrodo purviną tiesą: Cenzūra yra geras verslas. Tiesa, viena iš hiphopo muzikos atšakų, susiformavusi dar tik 2010 metais Amerikoje ( aut. pastaba – drill muzika), pasižymi tamsiu, smurtiniu ir nihilistiniu turiniu, kuris, anot kritikų, skatina nusikalstamą veiklą. Paradoksalu, tačiau per pastaruosius keletą metų šio muzikos žanro atstovai užkariavo muzikos industriją, o įrašų kompanijos vis daugiau sutarčių pasirašo su  tokio tipo atlikėjais. Tai yra pelninga, bet ar tai yra moralu? Ar „Parental Advisory“ įspėjamasis lipdukas atlieka savo funkciją, jei pardavimai auga?

Muzika yra menas, o menas yra naujai sukurtas intelektualios nuosavybės produktas, pritaikant kūrėjui tam tikrus saviraiškos įgūdžius. Vis dėlto, cenzūra, kaip viešinimo kontrolės metodas, neturi vienos krypties veikimo būdo. Būtent dėl to įsiliepsnojusios diskusijos tarp skirtingų požiūrių kritikų lieka bekompromisės. Ar cenzūra atima  žodžio laisvę iš muzikos kūrėjo? Ar įrašų kompanijos turi prisiimti atsakomybę dėl dainų negatyvumo? Kas turi galią nustatyti, ar daina daro neigiamą įtaką klausytojui, ar ne?

Nors cenzūra muzikoje dažnai įliepsnoja įvairias diskusijas tarp skirtingų požiūrių turinčių žmonių, kiekviena šalis pritaiko skirtingas taisykles. Pavyzdžiui, 2019 metais, Irano Kultūros Ministerijos sprendimu, žinomos pop grupės Askair muzika buvo uždrausta, nes pasirodymo metu gitaristė moteris pasirodė dainuodama solo partiją prieš auditoriją, kurios dalį sudarė vyrai. Pagal Irano įstatymus, moterims yra neleidžiama  dainuoti solo partijas prieš vyriškos lyties atstovų auditorijas, didelio mąsto koncertuose. O Rusų eksperimentinės elektroninės muzikos duetas IC3PEAK dėl cenzūros dainoje „Смерти Больше Нет“ atsidūrė areštinėje bei Kremlių privertė įteisinti įstatymą, kuris leidžia už vyriausybės panieką internete autorių laikyti kalėjime net 15 dienų.

Muzika turi nepaprasta išraiškos galią. Dažnai muzika yra pasitelkiama kaip politinis ginklas propagandos kurstymui, socialinio įvaizdžio kūrimui, tačiau per muziką yra bedama su pirštu į tai, ką kartais žmonės yra linkę nutylėti. Turime dainas, kurios mumyse žadina patriotiškumą, dainas, kurių žodžiuose atrandame save ar kurių pagalba mumyse atgyja nostalgija. Pliki žodžiai ar potekstė sukuria tą stiprų ryšį tarp kūrinio ir klausytojo. Dešimtmečiais aktualus klausimas išlieka neatsakytas: ar muzika turi būti cenzūruojama? Kodėl?