MUZIKOS ĮRAŠŲ INDUSTRIJA LIETUVOJE. KOKIA JI?

white ceramic plate on white ceramic plate

Profesionalioji muzika Lietuvoje, manoma, atsirado XI a. Ji atkeliavo su keliaujančiais vienuoliais, pamažu atsirado Lietuvos bažnyčiose, didikų rūmuose ir dvaruose. Nors Lietuva nuolat buvo blaškoma įvairių politinių bangų, didžiausią neigiamą įtaką Lietuvos muzikiniam gyvenimui palikę okupantų suformuoti kultūriniai kalėjimai neleido šalies kūrėjams augti ir žydėti. Lietuviškos kalbos ir muzikos draudimas lėmė vėlyvą gramofono plokštelės atsiradimą Lietuvoje, kuri susiformavo tik XX a. pradžioje. Ji žymi muzikos įrašų industrijos pradžią Lietuvoje, kuri tapo viena populiariausių tautinės saviraiškos priemonių šalia spausdinto lietuviško žodžio. Pristatome vieno iš pelningiausių muzikos verslo sektorių – muzikos įrašų industrijos Lietuvoje istoriją. Apie pradžią, gyvenimo kelią ir reikšmę bei kaip kito šis sektorius nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Muzikos įrašų sektoriaus gyvenimas prasidėjo 1877 m., kartu su Thomaso A. Edisono išrastu garso užrašymo ir atkūrimo aparatu – fonografu. Deja, tačiau dėl nuolatinio politinio spaudimo Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, buvo įkalinta autoritarinio rėžimo, kuris lėtino naujų išradimų pasiekiamumą šalies viduje. Tačiau 1887 m. Emilio Berlinerio išrasta gramofono plokštelė netrukus kaip garso dokumentų tiražavimo priemonė paplito po visą pasaulį. Jo įkurta akcinė bendrovė „Gramophone Company“ buvo pirmoji, pradėjusi gaminti gramofono plokšteles. Jos filialas „Zonophone Records“ 1902 m. buvo įsteigtas Rygoje, o kompanijos darbuotojai, reklamuodami gramofoną ir ieškodami muzikos ir atlikėjų įrašams, keliaudavo ir po Europą, ir po visą pasaulį. Pirmąją seniausią lietuvių liaudies muzikos garso įrašų rinkinio dalį sudaro 117 fonografų volelių, pradėtų įrašyti 1908 m. Pirmasis lietuvių liaudies muziką įrašė Lietuvos mokslo draugijos narys Eduardas Volteris. Jis, naudodamas fonografą, įrašė Lietuvių liaudies dainas ir melodijas, atliekamas su skudučiais bei dūdmaišiu, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Iki šios dienos yra likę 113 voleliai, kuriuose įrašyta 165 tautosakos kūriniai. Dauguma jų saugomi Berlyno fonogramų archyve. Lietuvių folkloro rankraščių (originalių ritinių) garso bibliotekoje yra likę tik 14.

Pirmą kartą istorijoje įrašyta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ 1910 m.

Muzikologė Eglė Marčėnienė apie gramofono plokšteles teigia: „Lietuvoje gramofono plokštelės kultūrinė istorinė vertė iš karto buvo teisingai suvokta kaip reikšminga kultūros paveldo fiksavimo priemonė... Tai buvo daroma nepaisant savo profesinių ambicijų, honorarų, prastos įrašų kokybės, dėl kurios ne vienas žymus atlikėjas savo atliekamus kūrinius vengė įrašinėti. Tokiomis aplinkybėmis buvo įrašytos pirmosios lietuviškos plokštelės“.

Atrodė, kad XX a. pabaigos skaitmeninė revoliucija negrįžtamai sunaikino muzikos vinilinių plokštelių erą. Garso režisieriai ir atlikėjai kaip išganymo laukė technologinių naujovių, kurios vėliau turėjo reikšmingą poveikį ne tik techniniams garso ir vaizdo paruošimams, bet ir meniniams, kūrybiniams, profesionaliems, etiniams bei estetiniams aspektams. Aštuntajame dešimtmetyje centralizuotas muzikos įrašų kūrimo būdas Lietuvoje buvo itin lėtas ir nelankstus. Prieš įžengiant į parduotuvę, garso įrašas turėjo įveikti tūkstančius kilometrų. Pirmiausia darbas buvo įrašomas į magnetofoną Vilniaus plokštelių studijoje, o tada juosta keliavo į profsąjungos studiją Maskvoje, kur įrašas buvo įrašytas paverstas metaline matrica, kuri vėliau keliavo iš Maskvos į Rygą. Ten pati plokštė buvo padaryta iš matricos ir galiausiai, įrašas plokštelės pavidalu grįždavo į Vilnių ir atsidurdavo parduotuvėse. 1990-aisiais Lietuvoje buvo naudojama moderni muzikos įrašymo aparatūra iš JAV, Austrijos bei kitų šalių: aštuonių kanalų koncertinis magnetofonas, galintis įrašyti atskirų orkestro instrumentų garsą ir moderni režisieriaus konsolė stereofoniniams ir kvadrafoniniams įrašams parengti. Visa aparatūra buvo laikoma pirmojoje muzikos įrašų studijoje Vilniuje. 1992-aisiais pasirodė pirmoji lietuviška kompaktinė plokštelė (CD) – M. K. Čiurlionio simfoninės poemos, pagal licenciją išleistos Japonijos firmoje „King Records“.

Lietuviškų šelako plokštelių kolekcija pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir 2007 metais įtraukta į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas atkūrė Lietuvos valstybę 1990 m. pasirašydami Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Tad, kaip muzikos įrašų sektorius Lietuvoje pasikeitė per daugiau nei 20 metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo? Pagaliau laisvai savo kūryba besidalinantys atlikėjai pradėjo kopti ir statyti muzikos industriją Lietuvoje, tačiau pasaulinės muzikos bendruomenės Aukso amžiumi vadinamas periodas, manoma, vykęs nuo 1960-ųjų iki 1990-ųjų, patyrė fiasko, vos tik P2P technologija ir muzikos failų dalijimosi platformos bei muzikos piratavimas tapo kasdieniniu muzikos vartojimu, o Lietuvos muzikos įrašų sektorius, nė nespėjęs įsibėgėti, privalėjo iš naujo mokytis „eiti“. Su ne ką mažesniais iššūkiais muzikos industrijai teko susidurti dėl finansų krizės, vykusios 2007-2008 m., o COVID-19 pandemijos sukelti padariniai iki šiol neigiamai veikia muzikos verslą bei įrašų industriją.

1990-aisiais rokas tapo vienu populiariausių atliekamų žanrų Lietuvoje. Dar sovietinės okupacijos metais Lietuvos muzikos atlikėjai atrado glaudų ryšį su roko žanru – tai buvo viena iš protesto priemonių, siejama su laisve. Roko ir šiuolaikinės muzikos žanrai buvo tapatinami su žodžio laisve bei valstybės nepriklausomybe. Nuo XXI a. kai kurie Lietuvos estrados atlikėjai pradėjo kurti anglų kalba. Lietuviška popmuzika pasižymi tuo, kad ji, kaip ir kitos mažos šalys, niekada nediktavo muzikinių tendencijų. Ji prisitaikė prie esamų aplinkybių, atrasdama glaudų ryšį su auditorija.

Analizuodami bei lygindami muzikos įrašų sektorių 1990-aisiais ir 2021-aisias matome vis išliekančias ekonominiu bei politiniu pagrindu grįstas problemas, kurios yra švietimo stokos pagrindas. Pati industrija yra linkusi prisitaikyti tiek greitai, kiek patys kūrėjai yra inovatyvūs spręsdami iškilusias problemas. Pavyzdžiui, daugiau nei metus vykstantys viešų renginių ir koncertų veiklų sustabdymai privertė muzikos atlikėjus ieškoti alternatyvų. Šiandien Lietuva gali džiaugtis nuolat vykstančiais „Drive-In“ koncertais. Tačiau didžiausią progresą atnešusios aukštosios technologijos leidžia muzikos kūrėjams įrašyti ir prodiusuoti muziką turint tik nešiojamąjį kompiuterį ar netgi išmanųjį telefoną. Technologijos greitai keičiasi ir tobulėja, todėl galime tik įsivaizduoti, kokia laukia muzikos įrašų industrijos ateitis.

Straipsnis parengtas kartu su Lina Miliauskaite, Muzikos verslo ir menų vadybos absolvente.