SENOJI LIETUVIŲ ESTRADA (II DALIS)

Kiek vienų garsiausių šio žanro atlikėjų ir populiariausių jų dainų atpažįsti tu?

„Nemuno žiburių” orkestras. Nuotrauka iš L. Šaltenio knygos  „Mūza su mikrofonu

Nors išgirdę niūniuojame dainų, tokių kaip „Elektrėnų žiburiai“ ar „Vėjas man pasakė“ eilutes, tačiau daugelis iš mūsų nežinome, kokie iš tiesų įdomūs ir negirdėti faktai apie šių dainų atlikėjus bei kūrėjus slypi įvairiaspalvėje senojoje Lietuvos estradoje. Ne kiekvienas jaunosios kartos atstovas galėtų atpažinti šio žanro legendas ir garsiausius jų kūrinius – nuo linksmų dainų apie studentes iki širdį veriančių melodijų apie mirtį – toks platus yra išlikęs šio žanro repertuaras mūsų šalyje.

Pirmojoje dalyje mes kalbėjome apie senosios estrados pradžios ir vystymosi istoriją, tačiau šį kartą susipažinkime iš arčiau – keletas įdomiausių ir ne visiems žinomų faktų apie ryškiąsias šio žanro legendas.

Danielius Dolskis

„Palangos jūroj“, „Lietuvaitė“, „Onyte, einam su manim pašokti“ ir daugelis kitų atlikėjo kūrinių... Ar žinojai, kad šis, XX a. pradžios dainininkas, buvo tarpukario Lietuvos estrados pradininkas? D. Dolskis dainavo garsiausiuose ankstesnėje dalyje minėtuose „Versalio“, „Metropolio“ restoranuose, „Konrado“ kavinėje ir kitose žymiose vietose. Dainininko repertuaras buvo sudarytas iš pasaulyje madingų kūrinių, kai pats, išmokęs lietuvių kalbą, rašė jiems tekstus.

Kadaise, „Dienos“ korespondencijoje apie šį atlikėją buvo rašoma: „Iš tikrųjų, tai yra nepaprastų gabumų žmogus. Jis per pusę metų ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir sukūrė lietuviško kupleto bei pasakojimo žanrą, kurio mes iki šiol neturėjome“. 2007 m. prie buvusio restorano „Metropolis“, Kaune pastatytas D. Dolskio paminklas.

Kairėje D. Dolskio portretas, dešinėje – jo atminimui skirtas paminklas (skulptorius R. Kvintas).

Muzikos ansamblis „Nerija“

Ansambliškumas, visų kolektyvo narių entuziazmas ir geras profesinis meistriškumas – pagrindiniai 1970-aisiais susibūrusio ansamblio „Nerija“ bruožai. Šie muzikantai gebėjo rengti tokias programas, kurios traukė tiek jauną, tiek pagyvenusį miesto ir kaimo žiūrovą. Kiekviena „Nerijos֧“ parengta programa turėjo skirtingą sceninį sumanymą – pasirodymuose dominavo lietuviškas folkloras, linksmi humoristiniai vaizdeliai ar pilietinė tematika.

Grupė „Nerija“ savo gyvavimo pradžioje

Šio ansamblio muzikantai daugiausia buvo klaipėdiečiai – būtent todėl ir kilo pavadinimas „Nerija“. Entuziastų, norinčių prisidėti prie šio ansamblio, netrūko – skambėjo A. Kuzmicko, N. Tallat-Kelpšaitės ir kitų žinomų muzikantų vardai. 1973-aisiais prie „Nerijos“ prisijungė ir amžinojo poilsio atgulęs maestro Stasys Povilaitis. Nors ansamblio vadovą atrasti buvo sudėtinga, šių pareigų ėmėsi P. Jokūbauskas, kiek vėliau – R. Bieliauskas. Paskutinysis lyderis buvo taip pat prieš keletą metų pasaulį palikęs S. Čiapas.

Per visą ansamblio gyvavimo laikotarpį jame muzikinę kelionę pradėjo ne vienas atlikėjas ir atlikėja, vėliau išgarsėję ir kaip solistai. Legendinė „Nerija“ paskutinį kartą į sceną žengė 2018-aisiais metais – atsisveikinimas su gerbėjais vyko surengiant paskutinius koncertus, kuriuose skambėjo geriausios ansamblio dainos.

Ona Valiukevičiūtė

Nuo skambiųjų estrados dainų atlikimo iki visuomeniškos bei politinės veiklos – dainininkė Ona Valiukevičiūtė baigusi universitetą savo gyvenimą susiejo su scena – tapo Valstybinės filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ soliste, tačiau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę po kurio laiko pakeitė veiklos sritį ir tapo Seimo nare.

Muzikinės karjeros pradžioje atlikėja taip pat artistine veikla užsiėmė ir valstybiniame orkestre „Trimitas“ bei Estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijime, dalyvavo radijo ir televizijos laidose. O. Valiukevičiūtė su įvairiais Lietuvos kolektyvais daug keliavo po pasaulį, o 1994-aisiais įsteigė Lietuvos estrados artistų rėmimo fondą, kuriam ir vadovavo.

Kiek vėliau, nutraukus estrados dainininkės karjerą, Ona Valiukevičiūtė pradėjo aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Paskutinė žinoma visuomenės veikėjos pareigybė – Seimo narė nuo 2018-ųjų iki 2020-ųjų.

O. Valiukevičiūtė seniau ir dabar. Nuotrauka kairėje iš L. Šaltenio knygos „Mūza su mikrofonu“

Ansamblis „Vilniaus aidai“

1967-aisiais Klaipėdoje debiutavęs ansamblis „Vilniaus aidai“ gana ilgai ieškojo savo kūrybinio veido. Jauniesiems muzikantams stigo meistriškumo, gebėjimo improvizuoti, fantazuoti ir nebijoti. Ruošiant naują pasirodymų programą, to meto ansamblio vadovas T. Saldauskas viename interviu yra pasakęs: „Ansamblis – pažodžiui reiškia „kartu“. Tačiau mes stengiamės, kad muzikantai turėtų savo individualybę, nesusilietų į vientisą pilką masę, skirtųsi vienas nuo kito... Be individualybių muzika, kaip ir bet kuris kitas menas, neįmanoma“.

Po įvairių kūrybinių nuopelnų, pasiektų dėl universalumo, programos vientisumo, vaidybos elementų ir nuotaikingumo, besikeičiant vadovams, situacija kiek keitėsi – kito grojimo manieros ir programa, taip prarandant pagrindines „Vilniaus aidų֧“ savybes, išskyrusias ansamblį nuo kitų kolektyvų.

Šiame ansamblyje dainavo tokie solistai kaip J. Juškevičius, Ch. Mackanis ir kiti, o kiek vėliau prisijungė N. Tallat-Kelpšaitė, B. Gadeikis ir dvynės L. ir Z. Fatejevaitės. Pastarosios estrados dainininkės dar buvo vadinamos stiprių balsų „coliukėmis“, ypač išgarsėjusios po dainos apie studentes, pavadinimu „Dievo rykštės“.

Viršuje seserys L. ir Z. Fatejevaitės, apačioje ansamblis „Vilniaus aidai“

Mikalojus Novikas

„Šokim šokime, plokim plokime ir dainuokim po du!“, – iš estrados dainininkų G. Pakėnaitės ir St. Liupkevičiaus lūpų skambėjo kompozitoriaus M. Noviko sukurti dainos žodžiai. Paklaustas, kiek jo dainų yra išleista įvairiuose rinkiniuose, periodikoje, kūrėjas juokais atsakė: „<...> anksčiau matuodavau skaičiais, o dabar centimetrais knygų lentynoje“. Paskutiniais duomenimis, M. Novikas parašė apie 500 skirtingų žanrų kūrinių.

M. Novikas. Autorius: Koreškov Valerij © MILC

Šio kompozitoriaus albumo „Mikalojaus Noviko estradinės dainos“ (1972) tiražas siekė 100 tūkst. vienetų, o dainos, tokios kaip „Gera“, „Žalioj stotelėje“ ir kt. vadinamos lietuviškos estradinės muzikos aukso fondu. Pats kūrėjas 2020-aisiais minėjo savo 80-metį.

Nijolė Tallat-Kelpšaitė

Gerai visiems estrados mėgėjams žinomai Nijolei Tallat-Kelpšaitei veiklos nestigo visą muzikinę karjerą – ji yra pirmoji mūsų respublikos estrados solistė, kuriai buvo patikėta solinė koncerto dalis – ją dainininkė atliko ansamblyje „Nerija“. N. Tallat-Kelpšaitė taip pat koncertavo ir su Kauno „Tulpės“ estradiniu ansambliu, bendradarbiavo su įvairiais Valstybinės Filharmonijos kolektyvais, kurį laiką dainavo ir Rusijos Tarybinės Federacinės socialistinės Respublikos valstybiniame estradiniame orkestre. Atlikėja taip pat buvo ir konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatė... Tai tik keletas reikšmingiausių šios estrados dainininkės veiklų – atlikėja visą savo gyvenimą sieja su muzika.

Akimirka iš dainos „Saulėtos burės“/ N. Tallat-Kelpšaitė

Prieš keletą metų 80-metį paminėjusi populiariosios muzikos legenda jau daug metų mūsų šaliai dovanoja savo dainas. Šios atlikėjos balsas ir melodijos atpažįstami daugeliui – ją girdi ne tik senoji, bet ir naujoji klausytojų karta.

Lietuvos nusipelniusi artistė J. Misčiukaitė, populiarių dainų autorius B. Gorbulskis, neįprastus skambesius daug metų kūręs T. Makačinas ir daugelis kitų mūsų šalies estrados kūrėjų – visų jų viename tekste aprašyti, ko gero, neįmanoma. Lietuva turi daug nuostabių ir talentingų senosios kartos atlikėjų, kurie džiugino, o kiti vis dar džiugina klausytojų širdis. Vieni jų klausosi nostalgiškai, o kiti – iš noro pažinti šio žanro muziką taip, kaip ji buvo pažįstama kadaise.

Naudota literatūra:

Šaltenis L. Mūza su mikrofonu. Vilnius, 1983